Ir ten svetur toji daina karius ramino,
Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –
Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.
Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima
Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą
Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,
Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:
Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo
Ir žinoma dainelė į padangę kyla:
Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!
Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,
Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!
Grojiką net nustebino kilni dainelė,
Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;
Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,
Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;
Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,
Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,
O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,
Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.