Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,
Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
Lyg taikytų prie karo maršo koją;
Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
Politika taip pat labiau jis įdomavos,
Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.