Per mano vestuves pagroti, malonėki,
Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
Klausytojai apsvaigo. –
Iš stygų daugybės
Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.
Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,
Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?
Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo
Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo
Akordų netvarkinga viešpatauti puota
Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;
Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:
»Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«
Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...
Grojikas ima primus ir taktus sijoja,
Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,
Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:
Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,
Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...
Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,
Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,
Prisimindamos Pragos piūties epopėją,
Kurią apysakose, dainose girdėjo,
Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,
Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.
Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,
Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:
Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,
Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.
Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai
Ir jungiasi nauji akordų legionai,
Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos
Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:
Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių
Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,
Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,
Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.
Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,
Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;
Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,
Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto
Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo
Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,
Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.
Ir ten svetur toji daina karius ramino,
Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –
Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.
Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima
Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą
Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,
Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:
Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo
Ir žinoma dainelė į padangę kyla:
Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!
Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,
Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!
Grojiką net nustebino kilni dainelė,
Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;
Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,
Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;
Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,
Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,
O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,
Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:
»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus
Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,
Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,
Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,
Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,
Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!
Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,
O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.
Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,
Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,
Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą
Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.
Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;
Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.
Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,
Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,
O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;
Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti
Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.
Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią istoriją Jankelis papasakoja cimbolais ir kodėl kariai susigraudina išgirdę dainą apie klajojantį kareivį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jankelis pradeda džiaugsmingu polonezu, primenančiu Gegužės trečiosios dienos laimę. Tada tyčia užgauna „maišto“ stygą, ir Gervazas atpažįsta Targovicos balsą. Po jo girdėti karas ir puolimas, vaikų ir moterų verksmas: moterys prisimena Pragos skerdynes. Paskui skamba daina apie kareivį, žuvusį svetur, ir lenkų kariai prisimena, kaip su ja išėjo klajoti po Tėvynės žlugimo. Koncertas baigiasi maršu „Dar Lenkai nežuvo!“.
Rašiniui: IstorijaEmigracija
2. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.