Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.
Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,
Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:
Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,
Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.
Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai
Ir jungiasi nauji akordų legionai,
Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos
Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:
Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių
Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,
Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,
Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.
Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,
Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;
Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,
Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto
Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo
Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,
Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.
Ir ten svetur toji daina karius ramino,
Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –
Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.
Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima
Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą
Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,
Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:
Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo
Ir žinoma dainelė į padangę kyla:
Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!
Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,
Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!
Grojiką net nustebino kilni dainelė,
Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;
Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,
Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;
Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,
Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,
O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,
Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:
»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus
Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,
Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,
Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,
Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,
Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!
Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,
O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.
Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,
Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,
Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą
Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.
Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;
Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.
Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,
Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,
O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;
Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti
Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.
Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.