Ponas Tadas488-490 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
488 psl.

Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.

Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,

Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:

Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,

Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.

Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai

Ir jungiasi nauji akordų legionai,

Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos

Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:

Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių

Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,

Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,

Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.

Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,

Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;

Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,

Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto

Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo

Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,

Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.

489 psl.

Ir ten svetur toji daina karius ramino,

Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –

Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.

Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima

Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą

Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,

Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:

Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo

Ir žinoma dainelė į padangę kyla:

Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!

Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,

Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!

Grojiką net nustebino kilni dainelė,

Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;

Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,

Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;

Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,

Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,

O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,

Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:

490 psl.

»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus

Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,

Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,

Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,

Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,

Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!

Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,

O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.

Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,

Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,

Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą

Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.

Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;

Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.

Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,

Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,

O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;

Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti

Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.

Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.