»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus
Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,
Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,
Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,
Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,
Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!
Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,
O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.
Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,
Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,
Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą
Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.
Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;
Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.
Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,
Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,
O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;
Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti
Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.
Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.