Ponas Tadas489-491 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
489 psl.

Ir ten svetur toji daina karius ramino,

Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –

Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.

Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima

Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą

Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,

Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:

Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo

Ir žinoma dainelė į padangę kyla:

Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!

Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,

Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!

Grojiką net nustebino kilni dainelė,

Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;

Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,

Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;

Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,

Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,

O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,

Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:

490 psl.

»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus

Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,

Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,

Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,

Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,

Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!

Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,

O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.

Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,

Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,

Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą

Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.

Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;

Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.

Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,

Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,

O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;

Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti

Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.

Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,

491 psl.

Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;

Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;

Konfederatką nuima ir jau maldauja,

Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;

Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,

Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;

Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,

Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,

Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,

Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.

Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,

Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:

Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,

Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;

Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,

Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,

Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,

Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;

Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,

Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokią istoriją Jankelis papasakoja cimbolais ir kodėl kariai susigraudina išgirdę dainą apie klajojantį kareivį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jankelis pradeda džiaugsmingu polonezu, primenančiu Gegužės trečiosios dienos laimę. Tada tyčia užgauna „maišto“ stygą, ir Gervazas atpažįsta Targovicos balsą. Po jo girdėti karas ir puolimas, vaikų ir moterų verksmas: moterys prisimena Pragos skerdynes. Paskui skamba daina apie kareivį, žuvusį svetur, ir lenkų kariai prisimena, kaip su ja išėjo klajoti po Tėvynės žlugimo. Koncertas baigiasi maršu „Dar Lenkai nežuvo!“.

Rašiniui: IstorijaEmigracija

2. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.