Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;
Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;
Konfederatką nuima ir jau maldauja,
Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;
Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,
Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;
Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,
Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,
Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,
Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.
Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,
Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:
Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,
Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;
Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,
Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,
Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,
Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;
Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,
Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.