Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;
Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;
Konfederatką nuima ir jau maldauja,
Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;
Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,
Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;
Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,
Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,
Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,
Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.
Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,
Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:
Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,
Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;
Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,
Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,
Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,
Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;
Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,
Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«
Vėl žvalgos išdidus, į minią rengias lįsti;
Šokėjai tuoj aprimsta, priešintis nedrįsta,
Pirmam jam duoda kelią, ratas nusitraukia
Ir eina pàskui –
O aplinkui jau tik šaukia:
»Jau pastarasis gal! jauniesiems reik žinoti,
Mokąs dar polonezą puikiai taip vadžioti!« –
Ir poros poras sekė, šokti jau suskato;
Vyniojasi ir tiesiasi ilgasis ratas,
Kaip milžinas žaltys, nebaigiamai rintuotas,
Ir mainosi rintai tie įvairiai spalvuoti
Ponių, panų, karių, kaip žibantieji žvynai,
Rausvai dar paauksuoti saulės vakarinės,
Po žaliąjį įžėlusios vejos audimą,
Tik šoka, groja muzika, linksmi plojimai!
Vien Dobžinskių Greblys Kapralas gan tolokai,
Neklauso muzikos, nelinksmas ir nešoka,
Rankas ant nugaros sukeitęs, leisdams nosį
Vis mąsto apie savo konkurus prie Zosės:
Kaip darė jai ausikarius mintyj vis mini,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.