Ponas Tadas491-493 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
491 psl.

Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;

Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;

Konfederatką nuima ir jau maldauja,

Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;

Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,

Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;

Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,

Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,

Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,

Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.

Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,

Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:

Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,

Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;

Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,

Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,

Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,

Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;

Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,

Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«

492 psl.

Vėl žvalgos išdidus, į minią rengias lįsti;

Šokėjai tuoj aprimsta, priešintis nedrįsta,

Pirmam jam duoda kelią, ratas nusitraukia

Ir eina pàskui –

O aplinkui jau tik šaukia:

»Jau pastarasis gal! jauniesiems reik žinoti,

Mokąs dar polonezą puikiai taip vadžioti!« –

Ir poros poras sekė, šokti jau suskato;

Vyniojasi ir tiesiasi ilgasis ratas,

Kaip milžinas žaltys, nebaigiamai rintuotas,

Ir mainosi rintai tie įvairiai spalvuoti

Ponių, panų, karių, kaip žibantieji žvynai,

Rausvai dar paauksuoti saulės vakarinės,

Po žaliąjį įžėlusios vejos audimą,

Tik šoka, groja muzika, linksmi plojimai!

Vien Dobžinskių Greblys Kapralas gan tolokai,

Neklauso muzikos, nelinksmas ir nešoka,

Rankas ant nugaros sukeitęs, leisdams nosį

Vis mąsto apie savo konkurus prie Zosės:

Kaip darė jai ausikarius mintyj vis mini,

493 psl.

Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.

Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,

Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.

Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo

Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,

Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,

Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!

Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,

Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,

Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą

Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,

Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.

Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.

Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj

Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,

Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,

Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,

Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,

Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.

Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.