Ponas Tadas493 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
493 psl.

Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.

Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,

Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.

Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo

Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,

Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,

Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!

Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,

Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,

Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą

Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,

Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.

Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.

Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj

Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,

Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,

Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,

Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,

Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.

Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.