Ponas Tadas492-494 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
492 psl.

Vėl žvalgos išdidus, į minią rengias lįsti;

Šokėjai tuoj aprimsta, priešintis nedrįsta,

Pirmam jam duoda kelią, ratas nusitraukia

Ir eina pàskui –

O aplinkui jau tik šaukia:

»Jau pastarasis gal! jauniesiems reik žinoti,

Mokąs dar polonezą puikiai taip vadžioti!« –

Ir poros poras sekė, šokti jau suskato;

Vyniojasi ir tiesiasi ilgasis ratas,

Kaip milžinas žaltys, nebaigiamai rintuotas,

Ir mainosi rintai tie įvairiai spalvuoti

Ponių, panų, karių, kaip žibantieji žvynai,

Rausvai dar paauksuoti saulės vakarinės,

Po žaliąjį įžėlusios vejos audimą,

Tik šoka, groja muzika, linksmi plojimai!

Vien Dobžinskių Greblys Kapralas gan tolokai,

Neklauso muzikos, nelinksmas ir nešoka,

Rankas ant nugaros sukeitęs, leisdams nosį

Vis mąsto apie savo konkurus prie Zosės:

Kaip darė jai ausikarius mintyj vis mini,

493 psl.

Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.

Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,

Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.

Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo

Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,

Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,

Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!

Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,

Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,

Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą

Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,

Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.

Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.

Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj

Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,

Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,

Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,

Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,

Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.

Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,

494 psl.

Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.

Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,

Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;

Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,

Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,

Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.

Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko

Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,

Bijodama kitam patekti, šokt nustojo

Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.

Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,

Padangė debesukais apdengta iš šono,

Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.

Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,

Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,

O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,

Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,

Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,

Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,

Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.