Ponas Tadas493-494 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės98% kūrinio
493 psl.

Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.

Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,

Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.

Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo

Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,

Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,

Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!

Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,

Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,

Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą

Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,

Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.

Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.

Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj

Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,

Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,

Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,

Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,

Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.

Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,

494 psl.

Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.

Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,

Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;

Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,

Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,

Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.

Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko

Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,

Bijodama kitam patekti, šokt nustojo

Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.

Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,

Padangė debesukais apdengta iš šono,

Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.

Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,

Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,

O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,

Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,

Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,

Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,

Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.