Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.
Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,
Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;
Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,
Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,
Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.
Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko
Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,
Bijodama kitam patekti, šokt nustojo
Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.
Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,
Padangė debesukais apdengta iš šono,
Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.
Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,
Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,
O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,
Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,
Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,
Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,
Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.