Ponas Tadas489-496 psl. · apie 25 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės99% kūrinio
489 psl.

Ir ten svetur toji daina karius ramino,

Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –

Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.

Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima

Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą

Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,

Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:

Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo

Ir žinoma dainelė į padangę kyla:

Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!

Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,

Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!

Grojiką net nustebino kilni dainelė,

Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;

Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,

Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;

Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,

Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,

O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,

Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:

490 psl.

»Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus

Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,

Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,

Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,

Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,

Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!

Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,

O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.

Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,

Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,

Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą

Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.

Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;

Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.

Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,

Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,

O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;

Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti

Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.

Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,

491 psl.

Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;

Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;

Konfederatką nuima ir jau maldauja,

Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;

Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,

Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;

Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,

Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,

Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,

Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.

Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,

Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:

Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,

Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;

Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,

Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,

Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,

Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;

Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,

Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«

492 psl.

Vėl žvalgos išdidus, į minią rengias lįsti;

Šokėjai tuoj aprimsta, priešintis nedrįsta,

Pirmam jam duoda kelią, ratas nusitraukia

Ir eina pàskui –

O aplinkui jau tik šaukia:

»Jau pastarasis gal! jauniesiems reik žinoti,

Mokąs dar polonezą puikiai taip vadžioti!« –

Ir poros poras sekė, šokti jau suskato;

Vyniojasi ir tiesiasi ilgasis ratas,

Kaip milžinas žaltys, nebaigiamai rintuotas,

Ir mainosi rintai tie įvairiai spalvuoti

Ponių, panų, karių, kaip žibantieji žvynai,

Rausvai dar paauksuoti saulės vakarinės,

Po žaliąjį įžėlusios vejos audimą,

Tik šoka, groja muzika, linksmi plojimai!

Vien Dobžinskių Greblys Kapralas gan tolokai,

Neklauso muzikos, nelinksmas ir nešoka,

Rankas ant nugaros sukeitęs, leisdams nosį

Vis mąsto apie savo konkurus prie Zosės:

Kaip darė jai ausikarius mintyj vis mini,

493 psl.

Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.

Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,

Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.

Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo

Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,

Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,

Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!

Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,

Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,

Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą

Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,

Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.

Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.

Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj

Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,

Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,

Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,

Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,

Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.

Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,

494 psl.

Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.

Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,

Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;

Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,

Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,

Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.

Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko

Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,

Bijodama kitam patekti, šokt nustojo

Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.

Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,

Padangė debesukais apdengta iš šono,

Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.

Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,

Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,

O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,

Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,

Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,

Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,

Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,

495 psl.

Paskui jau gelto, balo, skęsdamas ūkuose.

Saulutė debesį jau ant galvos užtraukė

Ir atsidusus spinduliu nakties tik laukė.

Bajorai gi tik geria, atviros jų širdys:

Vadams, Napoleonui, Tadui, Zosei, girdis

Vis vivatai, tas tris jaunąsias poras mini,

Visus svečius prašytus, net ik paskutinio,

Visus draugus, kuriuos kas gal tik prisiminti,

Ir mirusius, kurių vardai darbais dabinti!

Ten midų, vyną gerdams aš taip pat sėdėjau,

O ką mačiau, girdėjau, – į knygas sudėjau.

Galas.

Epilogas

496 psl.

Ir ką Paryžiaus gatvėje pradėti,

Kai bildesiu ausis mums nugalėta,

Keiksmais, melais, svajojimais juokingais,

Verksmais po laikui, ginčais pragaištingais?..

Mums vargas, kad po tų laikų baisiųjų

Bėgliai mes esame tarp svetimųjų,

Nes kur tik žengėme, vis be ramumo,

Namuos kaimynų trūko širdingumo,

Mes pasijutom vargšai, nuginkluoti,

Mūs reikalavo sielą net parduoti!..

Kai mūs kančių jau niekas lyg nežino

Dėliai naujienų karo paskutinių,

Nes lydi Lenkus žinios šermeninės,

Ir kai mirties mums nori sargybinis,

Kai priešai rolėj duobkasio masina,

Kai danguje vilties net nesimato...

Nenuostabu, kad žmonės apsiprato,

Kai ilgos kančios sunaikino galią,

Kai, pasipešę, tvarkos kaip kas gali.

Norėjau, paukštis silpnojo lėkimo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kokią istoriją Jankelis papasakoja cimbolais ir kodėl kariai susigraudina išgirdę dainą apie klajojantį kareivį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jankelis pradeda džiaugsmingu polonezu, primenančiu Gegužės trečiosios dienos laimę. Tada tyčia užgauna „maišto“ stygą, ir Gervazas atpažįsta Targovicos balsą. Po jo girdėti karas ir puolimas, vaikų ir moterų verksmas: moterys prisimena Pragos skerdynes. Paskui skamba daina apie kareivį, žuvusį svetur, ir lenkų kariai prisimena, kaip su ja išėjo klajoti po Tėvynės žlugimo. Koncertas baigiasi maršu „Dar Lenkai nežuvo!“.

Rašiniui: IstorijaEmigracija

2. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.

Rašiniui: EmigracijaKūrėjas

3. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.