Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.
Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,
Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.
Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo
Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,
Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,
Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!
Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,
Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,
Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą
Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,
Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.
Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.
Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj
Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,
Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,
Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,
Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,
Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.
Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,
Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.
Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,
Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;
Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,
Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,
Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.
Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko
Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,
Bijodama kitam patekti, šokt nustojo
Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.
Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,
Padangė debesukais apdengta iš šono,
Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.
Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,
Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,
O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,
Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,
Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,
Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,
Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,
Paskui jau gelto, balo, skęsdamas ūkuose.
Saulutė debesį jau ant galvos užtraukė
Ir atsidusus spinduliu nakties tik laukė.
Bajorai gi tik geria, atviros jų širdys:
Vadams, Napoleonui, Tadui, Zosei, girdis
Vis vivatai, tas tris jaunąsias poras mini,
Visus svečius prašytus, net ik paskutinio,
Visus draugus, kuriuos kas gal tik prisiminti,
Ir mirusius, kurių vardai darbais dabinti!
Ten midų, vyną gerdams aš taip pat sėdėjau,
O ką mačiau, girdėjau, – į knygas sudėjau.
Galas.
Epilogas
Ir ką Paryžiaus gatvėje pradėti,
Kai bildesiu ausis mums nugalėta,
Keiksmais, melais, svajojimais juokingais,
Verksmais po laikui, ginčais pragaištingais?..
Mums vargas, kad po tų laikų baisiųjų
Bėgliai mes esame tarp svetimųjų,
Nes kur tik žengėme, vis be ramumo,
Namuos kaimynų trūko širdingumo,
Mes pasijutom vargšai, nuginkluoti,
Mūs reikalavo sielą net parduoti!..
Kai mūs kančių jau niekas lyg nežino
Dėliai naujienų karo paskutinių,
Nes lydi Lenkus žinios šermeninės,
Ir kai mirties mums nori sargybinis,
Kai priešai rolėj duobkasio masina,
Kai danguje vilties net nesimato...
Nenuostabu, kad žmonės apsiprato,
Kai ilgos kančios sunaikino galią,
Kai, pasipešę, tvarkos kaip kas gali.
Norėjau, paukštis silpnojo lėkimo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.