Aplenkti sritį audrų, griausmingumų,
Šešėlio vien tik ir giedros ieškoti,
Kur vėl galėčiau vaikiškai svajoti...
Laimingas tas, kas šiuos laikuos sunkiuose
Draugų rately židinį apjuosia,
Kursai užmiršti net Europą gali
Ir pasijusti senuose laikuose,
Svajojant, mąstant apie gimtą šalį...
Bet apie kraują, kurs dar vis tekėjo,
Tą srovę ašarų, kur Lenkai liejo,
Tą garbę, kur ik šiol dar vis skambėjo:
Tai apgalvoti neturėjom galios!
Nes tautos kenčia kartais tokią dalį,
Kad į kančias tas metę žvilgsnį gilų,
Net ir drąsieji be jėgų nutyla...
Tą kartą juodas liūdesys lydėjo,
Nuo užkeikimų oras net sunkėjo, –
Net skrist nedrįso ten mintis lakioji,
Ereliai net toj sferoj neskrajojo!
Tėvyne brangi! Tu graban įdėta
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.