Ir ką Paryžiaus gatvėje pradėti,
Kai bildesiu ausis mums nugalėta,
Keiksmais, melais, svajojimais juokingais,
Verksmais po laikui, ginčais pragaištingais?..
Mums vargas, kad po tų laikų baisiųjų
Bėgliai mes esame tarp svetimųjų,
Nes kur tik žengėme, vis be ramumo,
Namuos kaimynų trūko širdingumo,
Mes pasijutom vargšai, nuginkluoti,
Mūs reikalavo sielą net parduoti!..
Kai mūs kančių jau niekas lyg nežino
Dėliai naujienų karo paskutinių,
Nes lydi Lenkus žinios šermeninės,
Ir kai mirties mums nori sargybinis,
Kai priešai rolėj duobkasio masina,
Kai danguje vilties net nesimato...
Nenuostabu, kad žmonės apsiprato,
Kai ilgos kančios sunaikino galią,
Kai, pasipešę, tvarkos kaip kas gali.
Norėjau, paukštis silpnojo lėkimo,
Aplenkti sritį audrų, griausmingumų,
Šešėlio vien tik ir giedros ieškoti,
Kur vėl galėčiau vaikiškai svajoti...
Laimingas tas, kas šiuos laikuos sunkiuose
Draugų rately židinį apjuosia,
Kursai užmiršti net Europą gali
Ir pasijusti senuose laikuose,
Svajojant, mąstant apie gimtą šalį...
Bet apie kraują, kurs dar vis tekėjo,
Tą srovę ašarų, kur Lenkai liejo,
Tą garbę, kur ik šiol dar vis skambėjo:
Tai apgalvoti neturėjom galios!
Nes tautos kenčia kartais tokią dalį,
Kad į kančias tas metę žvilgsnį gilų,
Net ir drąsieji be jėgų nutyla...
Tą kartą juodas liūdesys lydėjo,
Nuo užkeikimų oras net sunkėjo, –
Net skrist nedrįso ten mintis lakioji,
Ereliai net toj sferoj neskrajojo!
Tėvyne brangi! Tu graban įdėta
Dar tik ką!... Jau nėra jėgų kalbėti!
Kieno gi lūpos būtų tiek galingos,
Kad rastų tokį žodį stebuklingą,
Kurs išsklaidytų liūdesį baisingą,
Kurs paliuosuotų slegiamą krūtinę,
Kuris atvertų ašarų šaltinį,
Pramuštų uolą, kur vis jį dar laiko?..
Kai tai įvyks, sulauksim naują laiką.
Tada... kai keršto garsas bus nuūžęs,
Nurimus karui, priešo frontui lūžus,
Kai mūs ereliai skelbs visiems naujieną,
Kad jie pas Narsiojo jau buvo sieną,
Prigėrė kraujo, priešus jau išgaudė
Ir ilsis jau, ramiai sparnus suglaudę;
Kai priešas paskutinis bus nutilęs,
Kai lygią laisvę bus tikrai pamilęs;
Tuomet... vainikuos laurų, pinavijų,
Nusiginklavę, metę kalaviją,
Nurims mūs karžygiai ramioj draugijoj!
Kai ims garbės mums svietas pavydėti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.