Dar tik ką!... Jau nėra jėgų kalbėti!
Kieno gi lūpos būtų tiek galingos,
Kad rastų tokį žodį stebuklingą,
Kurs išsklaidytų liūdesį baisingą,
Kurs paliuosuotų slegiamą krūtinę,
Kuris atvertų ašarų šaltinį,
Pramuštų uolą, kur vis jį dar laiko?..
Kai tai įvyks, sulauksim naują laiką.
Tada... kai keršto garsas bus nuūžęs,
Nurimus karui, priešo frontui lūžus,
Kai mūs ereliai skelbs visiems naujieną,
Kad jie pas Narsiojo jau buvo sieną,
Prigėrė kraujo, priešus jau išgaudė
Ir ilsis jau, ramiai sparnus suglaudę;
Kai priešas paskutinis bus nutilęs,
Kai lygią laisvę bus tikrai pamilęs;
Tuomet... vainikuos laurų, pinavijų,
Nusiginklavę, metę kalaviją,
Nurims mūs karžygiai ramioj draugijoj!
Kai ims garbės mums svietas pavydėti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.