Tuomet ir praeitį teks paminėti,
Tuomet pravirksim del tėvų likimo,
Bet bus jau ašaros jų pagerbimo...
Dabar svečiai mes tapom neprašyti,
Iš praeities ir ateities išvyti...
Dabar teturim vieną tokią šalį,
Kur dar surasti Lenkas laimės gali:
Jaunystės šalį! – Ji dar mus vilioja,
Šventa, tyra, kaip meilė mūs pirmoji,
Nesudrumsta klaidų atsiminimais,
Nesunaikinta dar apsivylimais,
Nepakeista net įvykių bėgimais.
Dabar norėčiau tuos laikus sutikti,
Kur retas verksmas, kur nereikia pykti:
Jaunystės šalį, kur žmogus priprato
Toms pievoms vaikščiot, kur tik gėlės matos,
Kai tik gražiąsias renka, o nuodingas
Palieka, net jei būtų ir naudingos.
Šalis laiminga, ta mažutė pieva,
Tiek mums priklausė, kaip pasaulis Dievui,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.