Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,
Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
Net seną laikrodį kurantinį pažino
Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
Jo kambarėly moteris galėjo būti?
Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo
Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.