Ponas Tadas48-50 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis10% kūrinio
48 psl.

O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.

Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,

Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;

Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –

Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,

Kuriam legionistų pavardės įdėtos,

Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.

Po daugel metų tekdavo tėvams patirti

Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;

Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –

Galėjo būt tiktai patylomis minėta.

Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj

Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.

Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,

Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,

Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,

Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.

To Bernardino išvaizda įrodinėjo,

Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.

Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,

49 psl.

Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato

Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,

O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.

Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi

Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.

Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams

Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,

Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,

Lyg taikytų prie karo maršo koją;

Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,

Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:

Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.

Politika taip pat labiau jis įdomavos,

Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,

Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.

O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,

Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,

Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino

Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,

Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,

50 psl.

Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.

Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,

Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.

Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,

Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.