Dar tik ką!... Jau nėra jėgų kalbėti!
Kieno gi lūpos būtų tiek galingos,
Kad rastų tokį žodį stebuklingą,
Kurs išsklaidytų liūdesį baisingą,
Kurs paliuosuotų slegiamą krūtinę,
Kuris atvertų ašarų šaltinį,
Pramuštų uolą, kur vis jį dar laiko?..
Kai tai įvyks, sulauksim naują laiką.
Tada... kai keršto garsas bus nuūžęs,
Nurimus karui, priešo frontui lūžus,
Kai mūs ereliai skelbs visiems naujieną,
Kad jie pas Narsiojo jau buvo sieną,
Prigėrė kraujo, priešus jau išgaudė
Ir ilsis jau, ramiai sparnus suglaudę;
Kai priešas paskutinis bus nutilęs,
Kai lygią laisvę bus tikrai pamilęs;
Tuomet... vainikuos laurų, pinavijų,
Nusiginklavę, metę kalaviją,
Nurims mūs karžygiai ramioj draugijoj!
Kai ims garbės mums svietas pavydėti,
Tuomet ir praeitį teks paminėti,
Tuomet pravirksim del tėvų likimo,
Bet bus jau ašaros jų pagerbimo...
Dabar svečiai mes tapom neprašyti,
Iš praeities ir ateities išvyti...
Dabar teturim vieną tokią šalį,
Kur dar surasti Lenkas laimės gali:
Jaunystės šalį! – Ji dar mus vilioja,
Šventa, tyra, kaip meilė mūs pirmoji,
Nesudrumsta klaidų atsiminimais,
Nesunaikinta dar apsivylimais,
Nepakeista net įvykių bėgimais.
Dabar norėčiau tuos laikus sutikti,
Kur retas verksmas, kur nereikia pykti:
Jaunystės šalį, kur žmogus priprato
Toms pievoms vaikščiot, kur tik gėlės matos,
Kai tik gražiąsias renka, o nuodingas
Palieka, net jei būtų ir naudingos.
Šalis laiminga, ta mažutė pieva,
Tiek mums priklausė, kaip pasaulis Dievui,
Kai visa sava mes tenai turėjom,
Kai visa tai sielon giliai įdėjom;
Nuo liepos tos, kur uksnėje sėdėjo
Subėgę žaisti kaimo tik vaikeliai,
Iki kiekvieno akmenio, krūmelio –
Kaip net dabar tas vieteles mes žinom,
Net iki ežiai ir namų kaimyno!
O jei Maskolių teko mums matyti,
Galėjome mes tiek tik pasakyti,
Kad vien drabužiai jo labai žibėjo,
Nes žaltį iš odos pažint norėjom.
Tiktai bajorų toj šaly paliko
Draugų ratelis, – jie dar neiškriko,
Nes jie mokėjo santarvėj gyventi.
O kas ten liko? Motė, broliai, gentys,
Geri kaimynai... Jei kurio neteko,
Tai, būdavo, dar ilgai, jautriai šneka
Vis apie jį! ir ilgai jo gedėjo
Tenai, kur tarnas poną taip mylėjo,
Kaip čia svetur žmona tik vyrą myli;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.