Kai visa sava mes tenai turėjom,
Kai visa tai sielon giliai įdėjom;
Nuo liepos tos, kur uksnėje sėdėjo
Subėgę žaisti kaimo tik vaikeliai,
Iki kiekvieno akmenio, krūmelio –
Kaip net dabar tas vieteles mes žinom,
Net iki ežiai ir namų kaimyno!
O jei Maskolių teko mums matyti,
Galėjome mes tiek tik pasakyti,
Kad vien drabužiai jo labai žibėjo,
Nes žaltį iš odos pažint norėjom.
Tiktai bajorų toj šaly paliko
Draugų ratelis, – jie dar neiškriko,
Nes jie mokėjo santarvėj gyventi.
O kas ten liko? Motė, broliai, gentys,
Geri kaimynai... Jei kurio neteko,
Tai, būdavo, dar ilgai, jautriai šneka
Vis apie jį! ir ilgai jo gedėjo
Tenai, kur tarnas poną taip mylėjo,
Kaip čia svetur žmona tik vyrą myli;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.