Kareivis kenčia liūdesį ten gilų,
Padėjęs ginklą; ten del šuns nuliūsta
Labiau kaip čia, kada didvyris žūsta...
Ir ten draugai gerieji man kalboj padėjo,
Po žodžio žodį man į dainą jie pridėjo,
Kaip pasakinės gervės, skrisdamos erdvėje,
Saloj, pily užkeiktoj, pastebėjo vaikį,
Kurs aimanavo, skrist norėdams visą laiką,
Ir kiekviena po plunksną jam paliko,
O jis sparnuotas pas savus parvyko...
Oi, kokią didžią jausčiau tuomet laimę,
Jei šitos knygos išsiskleistų kaime;
Kad jas kaimietės, sukdamos ratelį,
Kada užtraukia mėgiamą posmelį
Apie piemenę, mokančią smuikuoti,
Del smuiko turinčią žąsis vaduoti;
Apie tą gražią kaip aušrą našlaitę,
Kuri kas vakarą paukštyną skaitė –
Kad pavartytų kaimiška rankelė
Prastas knygas šias, kaip ir jų dainelė!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.