Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
Lyg taikytų prie karo maršo koją;
Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
Politika taip pat labiau jis įdomavos,
Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,
Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.
Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,
Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.
Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,
Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.
Antroji knyga. Pilis
Iš anksčiau numatyta medžioklė su kurtais. – Svečias pilyje. – Paskutinis dvariškis nupasakoja paskutinio Horeškos istoriją. – Pažvelgus į sodą. – Mergina agurkuose. – Pusryčiai. – Panos Telimenos Peterburgo anekdotas. – Atnaujintas ginčas del Striukio ir Sakalo. – Kirmino intervencija. – Voiskio kalba. – Įkaitai. – Einam grybauti!
Kas gal laikus užmiršt, kai buvom mes jaunuoliai,
Kai šautuvas mums lengvas buvo, lakūs šuoliai,
Kai griovių ir tvorų nebodami skrajojom,
Kai peržengt svetimos ežios dar nebijojom!
Nes Lietuvoj medžiotojas, kaip laivas jūrių,
Kur nori joja, dar jokių ežių nežiūri.
Tai pranašo akim aukštoj padangėj dairos
Jisai, o ten ženklai jam žinomi įvairūs;
Tai kaip žynys jis žemei kalba, nors miestiečiui
Kurčia ji, bet garsai jos ausį jo paliečia.
Griežlė štai grikši pievoj, skelbia savo vardą,
Lyg lydeka po Nemuną žolėj ji nardo;
Tenai aukštai pavasario skardus varpelis,
Mažutis vyturys linksmai į aukštį kelias;
Aukštai ereliai plačiasparniai ratą daro
Ir baido žvirblius, kaip sparnai kometos carą;
O vanagas, kaip prismeigtas drugys, plasnoja
Virš žemės, oro mėlynoje aukštumoje,
Tačiau, pamatęs pievoj paukštį ar zuikelį,
Susyk nupuola, kaip klajojanti žvaigždelė.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.