Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,
Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
Lyg taikytų prie karo maršo koją;
Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
Politika taip pat labiau jis įdomavos,
Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,
Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.
Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,
Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.
Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,
Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.
Antroji knyga. Pilis
Iš anksčiau numatyta medžioklė su kurtais. – Svečias pilyje. – Paskutinis dvariškis nupasakoja paskutinio Horeškos istoriją. – Pažvelgus į sodą. – Mergina agurkuose. – Pusryčiai. – Panos Telimenos Peterburgo anekdotas. – Atnaujintas ginčas del Striukio ir Sakalo. – Kirmino intervencija. – Voiskio kalba. – Įkaitai. – Einam grybauti!
Kas gal laikus užmiršt, kai buvom mes jaunuoliai,
Kai šautuvas mums lengvas buvo, lakūs šuoliai,
Kai griovių ir tvorų nebodami skrajojom,
Kai peržengt svetimos ežios dar nebijojom!
Nes Lietuvoj medžiotojas, kaip laivas jūrių,
Kur nori joja, dar jokių ežių nežiūri.
Tai pranašo akim aukštoj padangėj dairos
Jisai, o ten ženklai jam žinomi įvairūs;
Tai kaip žynys jis žemei kalba, nors miestiečiui
Kurčia ji, bet garsai jos ausį jo paliečia.
Griežlė štai grikši pievoj, skelbia savo vardą,
Lyg lydeka po Nemuną žolėj ji nardo;
Tenai aukštai pavasario skardus varpelis,
Mažutis vyturys linksmai į aukštį kelias;
Aukštai ereliai plačiasparniai ratą daro
Ir baido žvirblius, kaip sparnai kometos carą;
O vanagas, kaip prismeigtas drugys, plasnoja
Virš žemės, oro mėlynoje aukštumoje,
Tačiau, pamatęs pievoj paukštį ar zuikelį,
Susyk nupuola, kaip klajojanti žvaigždelė.
Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti
Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,
Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,
Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,
Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,
Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!
Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,
Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri
Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,
Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;
Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,
Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;
Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,
Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.
Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,
Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,
Nustato savo gaidą antys, kalakutai
Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.
Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną
Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip į tylią 1811 metų Lietuvą ateina žinios apie Napoleono karus ir kaip jos veikia jaunimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rusai draudžia Lietuvoje net kalbėti apie karą, bet žinios vis tiek atskrenda „kaip meteoras“. Jas atneša berankis elgeta: nematydamas rusų ir žandarų, jis prisipažįsta esąs legionistas ir pasakoja apie Dambrauskį, Kniazevičių ir legionus. Kartais vienuolis kvestorius slapta parodo laikraštį su legionistų pavardėmis, ir tėvai po daugelio metų sužino apie sūnaus garbingą mirtį. Išgirdęs tokias kalbas, ne vienas jaunuolis naktį nemiega, o rytą bėga per Nemuną į Varšuvos kunigaikštiją, palikęs tėvus ir namus. Taip kuriamas laukimo ir vilties vaizdas.
Rašiniui: TėvynėIstorija
2. Kas rodo, kad vienuolis Kirminas ne visą gyvenimą buvo vienuolis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.