Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti
Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,
Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,
Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,
Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,
Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!
Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,
Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri
Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,
Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;
Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,
Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;
Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,
Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.
Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,
Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,
Nustato savo gaidą antys, kalakutai
Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.
Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną
Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.