Iš anksčiau numatyta medžioklė su kurtais. – Svečias pilyje. – Paskutinis dvariškis nupasakoja paskutinio Horeškos istoriją. – Pažvelgus į sodą. – Mergina agurkuose. – Pusryčiai. – Panos Telimenos Peterburgo anekdotas. – Atnaujintas ginčas del Striukio ir Sakalo. – Kirmino intervencija. – Voiskio kalba. – Įkaitai. – Einam grybauti!
Kas gal laikus užmiršt, kai buvom mes jaunuoliai,
Kai šautuvas mums lengvas buvo, lakūs šuoliai,
Kai griovių ir tvorų nebodami skrajojom,
Kai peržengt svetimos ežios dar nebijojom!
Nes Lietuvoj medžiotojas, kaip laivas jūrių,
Kur nori joja, dar jokių ežių nežiūri.
Tai pranašo akim aukštoj padangėj dairos
Jisai, o ten ženklai jam žinomi įvairūs;
Tai kaip žynys jis žemei kalba, nors miestiečiui
Kurčia ji, bet garsai jos ausį jo paliečia.
Griežlė štai grikši pievoj, skelbia savo vardą,
Lyg lydeka po Nemuną žolėj ji nardo;
Tenai aukštai pavasario skardus varpelis,
Mažutis vyturys linksmai į aukštį kelias;
Aukštai ereliai plačiasparniai ratą daro
Ir baido žvirblius, kaip sparnai kometos carą;
O vanagas, kaip prismeigtas drugys, plasnoja
Virš žemės, oro mėlynoje aukštumoje,
Tačiau, pamatęs pievoj paukštį ar zuikelį,
Susyk nupuola, kaip klajojanti žvaigždelė.
Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti
Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,
Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,
Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,
Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,
Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!
Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,
Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri
Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,
Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;
Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,
Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;
Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,
Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.
Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,
Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,
Nustato savo gaidą antys, kalakutai
Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.
Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną
Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną
Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.
Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,
Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs
Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs
Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta
Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«
Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,
Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.
O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,
Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.
Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.
Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.
Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,
Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;
Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,
Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;
Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;
Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.
Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,
Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.