Ponas Tadas52-54 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis11% kūrinio
52 psl.

Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti

Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,

Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,

Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,

Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,

Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!

Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,

Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri

Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,

Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;

Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,

Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;

Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,

Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.

Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,

Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,

Nustato savo gaidą antys, kalakutai

Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.

Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną

Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną

53 psl.

Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.

Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,

Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs

Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs

Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta

Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«

Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,

Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.

O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,

Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.

Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.

Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.

Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,

Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;

Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,

Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;

Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;

Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.

Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,

Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.

54 psl.

Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.

Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,

Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,

Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;

Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;

Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.

Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,

Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.

Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo

Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;

Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,

Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.

Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino

Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino

Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,

Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –

Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;

Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.

Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo

Ir nejudėdami jau vietose sustojo;

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.