Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Grafas išsiskiria iš kitų medžiotojų antrosios knygos pradžioje?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.