Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.
Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,
Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs
Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs
Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta
Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«
Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,
Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.
O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,
Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.
Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.
Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.
Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,
Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;
Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,
Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;
Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;
Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.
Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,
Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.
Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
Asesorius su Rejentu per lauką traukė
Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Grafas išsiskiria iš kitų medžiotojų antrosios knygos pradžioje?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.