Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
Lyg taikytų prie karo maršo koją;
Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
Politika taip pat labiau jis įdomavos,
Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,
Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.
Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,
Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.
Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,
Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.
Antroji knyga. Pilis
Iš anksčiau numatyta medžioklė su kurtais. – Svečias pilyje. – Paskutinis dvariškis nupasakoja paskutinio Horeškos istoriją. – Pažvelgus į sodą. – Mergina agurkuose. – Pusryčiai. – Panos Telimenos Peterburgo anekdotas. – Atnaujintas ginčas del Striukio ir Sakalo. – Kirmino intervencija. – Voiskio kalba. – Įkaitai. – Einam grybauti!
Kas gal laikus užmiršt, kai buvom mes jaunuoliai,
Kai šautuvas mums lengvas buvo, lakūs šuoliai,
Kai griovių ir tvorų nebodami skrajojom,
Kai peržengt svetimos ežios dar nebijojom!
Nes Lietuvoj medžiotojas, kaip laivas jūrių,
Kur nori joja, dar jokių ežių nežiūri.
Tai pranašo akim aukštoj padangėj dairos
Jisai, o ten ženklai jam žinomi įvairūs;
Tai kaip žynys jis žemei kalba, nors miestiečiui
Kurčia ji, bet garsai jos ausį jo paliečia.
Griežlė štai grikši pievoj, skelbia savo vardą,
Lyg lydeka po Nemuną žolėj ji nardo;
Tenai aukštai pavasario skardus varpelis,
Mažutis vyturys linksmai į aukštį kelias;
Aukštai ereliai plačiasparniai ratą daro
Ir baido žvirblius, kaip sparnai kometos carą;
O vanagas, kaip prismeigtas drugys, plasnoja
Virš žemės, oro mėlynoje aukštumoje,
Tačiau, pamatęs pievoj paukštį ar zuikelį,
Susyk nupuola, kaip klajojanti žvaigždelė.
Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti
Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,
Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,
Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,
Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,
Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!
Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,
Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri
Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,
Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;
Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,
Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;
Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,
Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.
Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,
Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,
Nustato savo gaidą antys, kalakutai
Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.
Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną
Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną
Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.
Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,
Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs
Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs
Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta
Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«
Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,
Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.
O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,
Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.
Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.
Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.
Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,
Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;
Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,
Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;
Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;
Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.
Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,
Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.
Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
Asesorius su Rejentu per lauką traukė
Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.