Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
Asesorius su Rejentu per lauką traukė
Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.