Ponas Tadas54-56 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis11% kūrinio
54 psl.

Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.

Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,

Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,

Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;

Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;

Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.

Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,

Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.

Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo

Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;

Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,

Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.

Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino

Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino

Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,

Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –

Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;

Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.

Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo

Ir nejudėdami jau vietose sustojo;

55 psl.

Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.

Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,

Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,

Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,

Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.

Asesorius su Rejentu per lauką traukė

Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas

Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.

Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote

Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.

Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis

Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės

Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,

Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato

Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,

Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.

Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –

Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.

Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,

Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.

56 psl.

Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,

Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.

Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,

Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,

Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,

Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.

Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui

Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –

Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,

Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.

Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino

Ir anglų papročiu džokejais pavadino.

Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,

Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.

Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,

O jie taip gražūs buvo neišpasakytai

Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo

Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.

Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,

Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.