Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
Asesorius su Rejentu per lauką traukė
Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
Esąs romantikas; tas keistas individas,
Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.