Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.
Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,
Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs
Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs
Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta
Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«
Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,
Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.
O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,
Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.
Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.
Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.
Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,
Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;
Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,
Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;
Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;
Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.
Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,
Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.
Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
Asesorius su Rejentu per lauką traukė
Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
Esąs romantikas; tas keistas individas,
Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Grafas išsiskiria iš kitų medžiotojų antrosios knygos pradžioje?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.