Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
Esąs romantikas; tas keistas individas,
Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Grafas išsiskiria iš kitų medžiotojų antrosios knygos pradžioje?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.