Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.