Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
Esąs romantikas; tas keistas individas,
Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.