Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.