Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
Net seną laikrodį kurantinį pažino
Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
Jo kambarėly moteris galėjo būti?
Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo
Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.
Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.