Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Tadas, parvykęs į dėdės namus, sužino apie mergaitę dar jos nepamatęs? Kaip jį paveikia pirmasis susitikimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kambaryje Tadas randa išmėtytus romanus, baltą suknelę, gėles languose, o pro langą mato prižiūrėtą darželį: čia gyvena jauna mergaitė. Smėlyje jis pamato basos kojytės pėdą ir ilgai spėlioja, kieno ji. Paskui mergaitę išvysta ant parkano, ji įbėga į kambarį, pastebi jį ir išsigandusi suklinka. Tadas parausta, nespėja nė atsiprašyti ir lieka visiškai sumišęs: nežino, „Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.“ Taip prasideda Tado ir Zosės meilės linija.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.