Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.
Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,
Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną
Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,
Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.
Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė
Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę
Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,
Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.
Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį
Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,
Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,
Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:
»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,
Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.
Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko
Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...
Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.
Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.
»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.