Ponas Tadas59-61 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis12% kūrinio
59 psl.

Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;

Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,

Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.

Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą

Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,

Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,

Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.

Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,

Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.

Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,

Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;

Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,

Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas

Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo

Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo

Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs

Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.

Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,

Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,

Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo

60 psl.

Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.

Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,

Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną

Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,

Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.

Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė

Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę

Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,

Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.

Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį

Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,

Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,

Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:

»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,

Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.

Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko

Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...

Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.

Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.

»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,

61 psl.

Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja

Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu

Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,

Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«

»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko

Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai

Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –

»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!

Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas

Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,

Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.

Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,

Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.

Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo

Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,

Senieji ponai papročių senų dar laikės.

Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,

Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių

Istorijų pripasakodavo, ar klausė

Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Gervazas elgiasi, kai Grafas pasako norįs baigti bylą ir susitaikyti su Teisėju?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Grafas prisipažįsta, kad byla jam nusibodo ir jis ketina nusileisti: „šiandien aš ginklus padėsiu“. Gervazas pasibaisi, nes santaika su Soplicomis jam yra prakeikimas. Jis liepia Grafui nulipti nuo žirgo ir veda jį per pilies menes, pasakodamas, kaip čia gyveno, teisė ir puotavo senieji Horeškos. Taip jis bando atgaivinti Grafo pyktį ir neleisti nesantaikai užgesti.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.