Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.
Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,
Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną
Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,
Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.
Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė
Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę
Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,
Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.
Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį
Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,
Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,
Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:
»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,
Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.
Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko
Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...
Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.
Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.
»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,
Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja
Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu
Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,
Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«
»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko
Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai
Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –
»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!
Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas
Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,
Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.
Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,
Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.
Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo
Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,
Senieji ponai papročių senų dar laikės.
Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,
Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių
Istorijų pripasakodavo, ar klausė
Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Gervazas elgiasi, kai Grafas pasako norįs baigti bylą ir susitaikyti su Teisėju?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafas prisipažįsta, kad byla jam nusibodo ir jis ketina nusileisti: „šiandien aš ginklus padėsiu“. Gervazas pasibaisi, nes santaika su Soplicomis jam yra prakeikimas. Jis liepia Grafui nulipti nuo žirgo ir veda jį per pilies menes, pasakodamas, kaip čia gyveno, teisė ir puotavo senieji Horeškos. Taip jis bando atgaivinti Grafo pyktį ir neleisti nesantaikai užgesti.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.