Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.
Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,
Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną
Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,
Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.
Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė
Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę
Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,
Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.
Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį
Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,
Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,
Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:
»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,
Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.
Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko
Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...
Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.
Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.
»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,
Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja
Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu
Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,
Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«
»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko
Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai
Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –
»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!
Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas
Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,
Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.
Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,
Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.
Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo
Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,
Senieji ponai papročių senų dar laikės.
Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,
Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių
Istorijų pripasakodavo, ar klausė
Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,
Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.
Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj
Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,
O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko
Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,
Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,
Į varduves, ar net medžiotojų būrely.
Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,
Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,
Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta
Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:
Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,
Primasui antras, trečias karalienei Poniai,
Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,
Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,
»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,
Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;
O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti
Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.
Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.