Ponas Tadas60-62 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis12% kūrinio
60 psl.

Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.

Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,

Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną

Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,

Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.

Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė

Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę

Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,

Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.

Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį

Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,

Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,

Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:

»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,

Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.

Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko

Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...

Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.

Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.

»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,

61 psl.

Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja

Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu

Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,

Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«

»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko

Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai

Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –

»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!

Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas

Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,

Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.

Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,

Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.

Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo

Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,

Senieji ponai papročių senų dar laikės.

Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,

Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių

Istorijų pripasakodavo, ar klausė

Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,

62 psl.

Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.

Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj

Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,

O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko

Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,

Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,

Į varduves, ar net medžiotojų būrely.

Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,

Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,

Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta

Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:

Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,

Primasui antras, trečias karalienei Poniai,

Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,

Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,

»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,

Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;

O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti

Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.

Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.