Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja
Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu
Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,
Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«
»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko
Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai
Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –
»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!
Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas
Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,
Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.
Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,
Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.
Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo
Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,
Senieji ponai papročių senų dar laikės.
Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,
Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių
Istorijų pripasakodavo, ar klausė
Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,
Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.
Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj
Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,
O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko
Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,
Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,
Į varduves, ar net medžiotojų būrely.
Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,
Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,
Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta
Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:
Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,
Primasui antras, trečias karalienei Poniai,
Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,
Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,
»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,
Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;
O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti
Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.
Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,
Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:
Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,
Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.
Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,
Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,
Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta
Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.
Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,
O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.
Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,
Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,
Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,
Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą
Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs
Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,
Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:
»Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas
Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas
Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –
Jos motina duktė antroji Kašteliono,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.