Ponas Tadas61-63 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis13% kūrinio
61 psl.

Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja

Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu

Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,

Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«

»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko

Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai

Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –

»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!

Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas

Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,

Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.

Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,

Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.

Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo

Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,

Senieji ponai papročių senų dar laikės.

Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,

Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių

Istorijų pripasakodavo, ar klausė

Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,

62 psl.

Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.

Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj

Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,

O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko

Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,

Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,

Į varduves, ar net medžiotojų būrely.

Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,

Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,

Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta

Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:

Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,

Primasui antras, trečias karalienei Poniai,

Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,

Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,

»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,

Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;

O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti

Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.

Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,

63 psl.

Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:

Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,

Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.

Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,

Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,

Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta

Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.

Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,

O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.

Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,

Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,

Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,

Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą

Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs

Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,

Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:

»Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas

Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas

Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –

Jos motina duktė antroji Kašteliono,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.

Rašiniui: KaltėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.