Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
Esąs romantikas; tas keistas individas,
Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
Žydus net...
Grafas žirgą link pilies patraukė,
Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.
Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,
Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną
Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,
Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.
Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė
Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę
Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,
Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.
Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį
Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,
Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,
Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:
»Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,
Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.
Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko
Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...
Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.
Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.
»Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,
Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja
Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu
Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,
Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«
»Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko
Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai
Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –
»Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!
Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas
Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,
Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.
Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,
Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.
Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo
Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,
Senieji ponai papročių senų dar laikės.
Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,
Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių
Istorijų pripasakodavo, ar klausė
Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,
Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.
Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj
Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,
O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko
Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,
Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,
Į varduves, ar net medžiotojų būrely.
Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,
Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,
Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta
Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:
Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,
Primasui antras, trečias karalienei Poniai,
Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,
Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,
»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,
Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;
O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti
Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.
Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,
Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:
Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,
Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.
Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,
Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,
Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta
Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.
Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,
O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.
Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,
Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,
Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,
Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą
Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs
Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,
Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:
»Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas
Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas
Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –
Jos motina duktė antroji Kašteliono,
Kurs buvo dėdė Stalininko, mano pono.
Klausyki Tamsta tad savųjų pranokėjų
Istorijos, kuri šioj menėj susidėjo.
»Velionis Stalininkas, mano pons galingas,
Vienturtę dukterį turėjo ir laimingas
Jis jautės, nes kaip angels buvo ta mergaitė,
Ir daugel ponų piršosi Stalininkaitei.
Bajorų tarpe buvo neramus kaimynas,
Soplica Jackus; jį tai Vaivada vadino
Juokams kiti. Jis vaivadijoje įgavo
Reikšmės, nes giminei Soplicų vadovavo,
Ir seimuose balsais jų ką norėjo darė,
Nors pats be jokių laipsnių ir tik žemę arė;
Tiesa, drąsuolis buvo tvirtas, ilgaūsis.
Ir vaišino dažnai jį Stalininkas mūsų
Pilyj, net menėj šioj, labiausiai, kai rinkimai
Ateidavo, del giminių jo pritraukimo.
Ūsoriui taip pradėjo vaišės tos patikti,
Jog net sumanė pono žentu pasilikti.
Dažniau lankytis ėmė net ir neprašytas,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.