Ponas Tadas62-64 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis13% kūrinio
62 psl.

Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.

Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj

Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,

O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko

Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,

Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,

Į varduves, ar net medžiotojų būrely.

Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,

Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,

Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta

Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:

Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,

Primasui antras, trečias karalienei Poniai,

Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,

Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,

»Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,

Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;

O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti

Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.

Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,

63 psl.

Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:

Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,

Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.

Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,

Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,

Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta

Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.

Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,

O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.

Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,

Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,

Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,

Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą

Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs

Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,

Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:

»Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas

Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas

Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –

Jos motina duktė antroji Kašteliono,

64 psl.

Kurs buvo dėdė Stalininko, mano pono.

Klausyki Tamsta tad savųjų pranokėjų

Istorijos, kuri šioj menėj susidėjo.

»Velionis Stalininkas, mano pons galingas,

Vienturtę dukterį turėjo ir laimingas

Jis jautės, nes kaip angels buvo ta mergaitė,

Ir daugel ponų piršosi Stalininkaitei.

Bajorų tarpe buvo neramus kaimynas,

Soplica Jackus; jį tai Vaivada vadino

Juokams kiti. Jis vaivadijoje įgavo

Reikšmės, nes giminei Soplicų vadovavo,

Ir seimuose balsais jų ką norėjo darė,

Nors pats be jokių laipsnių ir tik žemę arė;

Tiesa, drąsuolis buvo tvirtas, ilgaūsis.

Ir vaišino dažnai jį Stalininkas mūsų

Pilyj, net menėj šioj, labiausiai, kai rinkimai

Ateidavo, del giminių jo pritraukimo.

Ūsoriui taip pradėjo vaišės tos patikti,

Jog net sumanė pono žentu pasilikti.

Dažniau lankytis ėmė net ir neprašytas,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Gervazas elgiasi, kai Grafas pasako norįs baigti bylą ir susitaikyti su Teisėju?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Grafas prisipažįsta, kad byla jam nusibodo ir jis ketina nusileisti: „šiandien aš ginklus padėsiu“. Gervazas pasibaisi, nes santaika su Soplicomis jam yra prakeikimas. Jis liepia Grafui nulipti nuo žirgo ir veda jį per pilies menes, pasakodamas, kaip čia gyveno, teisė ir puotavo senieji Horeškos. Taip jis bando atgaivinti Grafo pyktį ir neleisti nesantaikai užgesti.

Rašiniui: Istorija

2. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.

Rašiniui: KaltėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.