Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:
Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,
Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.
Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,
Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,
Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta
Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.
Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,
O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.
Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,
Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,
Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,
Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą
Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs
Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,
Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:
»Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas
Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas
Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –
Jos motina duktė antroji Kašteliono,
Kurs buvo dėdė Stalininko, mano pono.
Klausyki Tamsta tad savųjų pranokėjų
Istorijos, kuri šioj menėj susidėjo.
»Velionis Stalininkas, mano pons galingas,
Vienturtę dukterį turėjo ir laimingas
Jis jautės, nes kaip angels buvo ta mergaitė,
Ir daugel ponų piršosi Stalininkaitei.
Bajorų tarpe buvo neramus kaimynas,
Soplica Jackus; jį tai Vaivada vadino
Juokams kiti. Jis vaivadijoje įgavo
Reikšmės, nes giminei Soplicų vadovavo,
Ir seimuose balsais jų ką norėjo darė,
Nors pats be jokių laipsnių ir tik žemę arė;
Tiesa, drąsuolis buvo tvirtas, ilgaūsis.
Ir vaišino dažnai jį Stalininkas mūsų
Pilyj, net menėj šioj, labiausiai, kai rinkimai
Ateidavo, del giminių jo pritraukimo.
Ūsoriui taip pradėjo vaišės tos patikti,
Jog net sumanė pono žentu pasilikti.
Dažniau lankytis ėmė net ir neprašytas,
Lyg manė, kad namų nariu bus paskaitytas.
Jau manė apsireikšti, bet apsižiūrėta,
Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta.
Tur būt, Stalininkaitė Jackų pamylėjo,
Tačiau ta meilė prieš tėvus jai slėpt reikėjo.
»Laikai Kosciuškos buvo; ponas Stalininkas
Gegužės teisę rėmė, bajorus tad rinko
Konfederatams gelbėti, Maskoliams kulti,
Bet naktį patys rusai ėmė pilį pulti.
Vos spėjom tik pavojaus padaryt signalą,
Užverst duris, o jau iš kito kiemo galo
Maskoliai grūdosi; o pilyje turėjom
Visai nedaug žmonių: pons, aš, ponia, virėjai,
Apygirčiai trise, lekajus, dar klebonas
Aidukai keturi, tačiau vis drąsūs žmonės.
Mes gintis, pilį šturmu puola jau Maskoliai,
Bet dešimt šautuvų juos sveikina iš tolo;
Tarnai juos šaudė jau iš aukšto apatinio,
O aš ir ponas, tai nuo gonkų viršutinių.
O, darbo buvo! Bet mums visa puikiai ėjo:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.