Ponas Tadas64-66 psl. · apie 10 min.
Antroji knyga. Pilis13% kūrinio
64 psl.

Kurs buvo dėdė Stalininko, mano pono.

Klausyki Tamsta tad savųjų pranokėjų

Istorijos, kuri šioj menėj susidėjo.

»Velionis Stalininkas, mano pons galingas,

Vienturtę dukterį turėjo ir laimingas

Jis jautės, nes kaip angels buvo ta mergaitė,

Ir daugel ponų piršosi Stalininkaitei.

Bajorų tarpe buvo neramus kaimynas,

Soplica Jackus; jį tai Vaivada vadino

Juokams kiti. Jis vaivadijoje įgavo

Reikšmės, nes giminei Soplicų vadovavo,

Ir seimuose balsais jų ką norėjo darė,

Nors pats be jokių laipsnių ir tik žemę arė;

Tiesa, drąsuolis buvo tvirtas, ilgaūsis.

Ir vaišino dažnai jį Stalininkas mūsų

Pilyj, net menėj šioj, labiausiai, kai rinkimai

Ateidavo, del giminių jo pritraukimo.

Ūsoriui taip pradėjo vaišės tos patikti,

Jog net sumanė pono žentu pasilikti.

Dažniau lankytis ėmė net ir neprašytas,

65 psl.

Lyg manė, kad namų nariu bus paskaitytas.

Jau manė apsireikšti, bet apsižiūrėta,

Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta.

Tur būt, Stalininkaitė Jackų pamylėjo,

Tačiau ta meilė prieš tėvus jai slėpt reikėjo.

»Laikai Kosciuškos buvo; ponas Stalininkas

Gegužės teisę rėmė, bajorus tad rinko

Konfederatams gelbėti, Maskoliams kulti,

Bet naktį patys rusai ėmė pilį pulti.

Vos spėjom tik pavojaus padaryt signalą,

Užverst duris, o jau iš kito kiemo galo

Maskoliai grūdosi; o pilyje turėjom

Visai nedaug žmonių: pons, aš, ponia, virėjai,

Apygirčiai trise, lekajus, dar klebonas

Aidukai keturi, tačiau vis drąsūs žmonės.

Mes gintis, pilį šturmu puola jau Maskoliai,

Bet dešimt šautuvų juos sveikina iš tolo;

Tarnai juos šaudė jau iš aukšto apatinio,

O aš ir ponas, tai nuo gonkų viršutinių.

O, darbo buvo! Bet mums visa puikiai ėjo:

66 psl.

Čia asloj šautuvų virš dvidešimt gulėjo,

Iššovę vieną šautuvą, tuoj imam naują,

Klebonas juos užtaiso, jam gi patarnauja

Ponia, panelė, dvaro panos, taip kaip moka;

Taip maža mūs, o šūvių mums tačiau nestoka.

Maskoliai kulkų mums taip pat nepavydėjo –

O mes lėčiau, tačiau pataikyt sugebėjom.

Net trissyk ta minia prie durų atskubėjo,

Tačiau kas kartą po tris žmones palydėjo;

Tad traukiasi už kelnorės; o jau ir švinta.

Pons Stalininkas savo žvilgsnį išmėgintą

Ten kreipia, o kai priešo galvą tik sutinka,

Tuoj šauja, ir tikrai tuomet neapsirinka:

Tuoj ritasi į žolę geležies kepurė,

Ir jau retai Maskolius koks į mus pažiūri.

Pamatęs Stalininkas priešo neramumą,

Pamanė, kad jau reik daryt puolimą ūmą;

Tarnams vietas nurodęs, man tvirtai pasakė:

»Gervazai, páskui!« – ir jau mes kieme ant tako.

Bet šūvis iš už vartų – Stalininkas šlyja,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.

Rašiniui: KaltėIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.