Pabąla, rausta, nes krūtinės viduryje
Kulka jau; nutirpau aš ir susisielojau,
O pons akim į vartų pusę dar vadžiojo.
Soplicą, niekšą ten aš pažinau! iš ūsų,
Iš ūgio! Jo tai šūvis Stalininką mūsų
Nudėjo! Niekšas tas dar laikė vamzdžio galą
Pakėlęs, dar prie jo nuo dūmų oras balo!
Nutaikau, šauju – rodos, jis suakmenėja!
Nors dukart šoviau, bet nudėt nesugebėjau;
Gal akys, gal jau protas buvo man suiręs...
Tik išgirdau, kai moters verkia: »Ponas miręs«.
Gervazas čia nutyla, skausmas, mat, jį graužia;
Bet baigdams taria: »Čia Maskoliai įsilaužia
Pilin ir puola mus, nes, Stalininkui mirus,
Nebuvo vado, aš jaučiaus visai suiręs.
Tik laimei mūs Parafinavičius atvyko
Dviem šimtais vedinas Mickevičių, ir likom
Išgelbėti mes Horbatavičių bajorų,
Kurie Soplicų vardo net girdėt nenori«.
»Taip žuvo ponas išdidus, narsus, dievotas,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.